Įsikūrė 1957 m. liepos 16 d., tačiau pats pastatas pastatytas 1908 m. ir tuo metu buvo dvaro arklidės. Kultūros centre vyksta šokėjų, vokalinio meno ir kanklininkų kolektyvų veikla. Šokių kolektyvas „Karuselė“ vadovaujamas I.Sutkienės, skaičiuoja 26-us veiklos metus. Dalyvauja respublikinėse Dainų šventėse, tarptautiniuose ir respublikiniuose festivaliuose, vykdo neformalaus vaikų švietimo programą. Vokalinį ansamblį „Melodija“, kuriam vadovauja D.Šilinskienė, jau 10 metų vienija meilė dainai. Kanklininkų ansamblis „Girelė“, kuriam vadovauja R.Pozingienė, skaičiuoja 10 kūrybinės veiklos metų, dalyvauja Dainų šventėse ir respublikiniuose renginiuose. Kultūros centras visada dalyvauja projektinėje veikloje. Rengti 5 plenerai vaikams su dailininkais-E.Malinausku, D.Žalnieriūte, J.Vosyliumi, R.Lūšimi. Tapytojų, liaudies meistrų – tautodailininkų plenerai „Meno ir sielos blyksniai“ vyko 2006-2008 m. Jų metu sukurta grafo V.Volmerio skulptūra, mokyklos ir kultūros centro iškabos, paveikslai seniūnijai, vaikų darželiui, kultūros centrui. Vyksta etninės veiklos projektai, mokymai, edukacijos, kuriuose supažindina su tradicijomis, liaudiškais šokiais, amatais, žaidimais, muzika ir kita veikla. Kultūros centras taip pat organizuoja pagrindinę miestelio šventę – Onines. Jos vyksta nuo 1914 m. kai ūkininkų šeima iš Pajuodupio kaimo Vėžaičių bažnyčiai paaukojo anksti mirusios dukros kraitį. Jos garbei buvo aukotos Mišios ir nuo to laiko švenčiami Šv. Onos atlaidai.

Koplytėlė buvo pastatyta Marijos Volmerienės XIX a. 9 dešimtmečio pabaigoje savo vyro Edvardo Volmerio atminimui, kuris pagal iš kartos į kartą perduodamus prisiminimus žuvo 1883 m. užbadytas jaučio. Ant koplytėlės lenkiškas užrašas reiškia ,,Mylimiausio vyro Edvardo Volmerio atminimui. Pašvęsta Marijos iš Gorskių Volmerienės”. XX II pusėje koplyčia buvo nuniokota, Laiminančio Kristaus statula pavogta, jos vietoje vėliau įstatyta Švenčiausiosios Marijos statula. Koplytėlė neseniai restauruota ir paskelbta kultūros vertybe.

Vienaaukštis namas šalia vartų buvo skirtas dvaro vežėjui, kuris atlikdavo sargo-raktininko pareigas. Namas dėl apskardinto stogo žmonių vadintas ,,skardenbučiu”. Mūriniame name buvo 1 kambarys ir virtuvė. Vartai buvo tinkuoti baltai, nes vadinti Baltaisiais vartais, jie yra mūriniai su kalvių darbo metalinėmis varčiomis. Šie vartai, nuo kurių į dvaro sodybos gilumą tęsėsi liepų alėja buvo pagrindinis, reprezentacinis įvažiavimas į dvarą.

Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčia yra viena seniausių išlikusių medinių bažnyčių Lietuvoje. Ji pastatyta 1784 m. grafo Kazimiero Volmerio lėšomis dvaro žemėje. Bažnyčia yra Žemaitijoje paplitusio liaudiško architektūros stiliaus su keliais baroko elementais. XIX a. pradžioje buvo įrengti iš Vilniaus pargabenti 10 balsų vargonai. Varpinėje tebėra 1816 m. lietas žalvarinis varpas, 2020m. parapijai paaukotas naujas varpas, kuriam skambinti nebereiks žmogaus. Šventųjų paveikslų rėmai buvo paauksuoti. Dauguma paveikslų išliko originalūs, iš dvaro laikų, tapyti Marijos Gorskytės – Volmerienės sesers Juzefos Gorskytės.

Neogotikos stiliaus vartai kartu su pastatu dvaro ūkvedžiui pastatyti 1906 m. Šis namas žmonių iki šiol vadinamas ,,jėgerio namu“. Ūkvedys jame gyveno iki dvaro varžytinių 1935 m. Pro šiuos vartus tuometis tijūnas ir prižiūrėtojas išjodavo iki palivarko Samališkėje. Pasakojama, kad ir medžiotojai rinkdavosi prie šių vartų išjodami į medžioklę. Mokykla Vėžaičiuose buvo nuo 1919 metų. Buvo tradicija ir apie tai byloja išlikusios nuotraukos, kad mokiniai su mokytojais ir kunigu fotografuodavosi prie šių vartų prasidedant ir baigiantis mokslo metams.