Vėžaičių kultūros centras
Istorija
Vėžaičių kultūros centras
Vėžaičių kultūros centras yra įsikūręs unikalioje vietoje, Vėžaičių dvaro teritorijoje, viename iš grafų Volmerių dvaro pastatų, buvusiose neoklasicistinio stiliaus dvaro arklidėse. Prioritetinė kultūros centro kryptis – dvarinės kultūros puoselėjimas, jos aktualizavimas. Plėtojant dvariškumą, rengiamos teatralizuotos ekskursijos, edukacijos („Grafienės nosinaitė”, „Tapymas su Volmerytėmis”), vasarą organizuojamas renginys – „Volmerio vakarienė”, visus metus puoselėjamas renginių ciklas „Meno menė”.
Šis centras jungia praeitį su dabartimi, o dvarinė kultūra puikiai dera su etnokultūrine veikla. Centre organizuojami renginiai žemaitiškumui puoselėti, vyksta žemaitiški skaitymai, tradiciškai vyksta Žemaitijos regiono kanklininkų festivalis „Mes Žemaitėjės vākā“, kuris 2025 m. ant scenos subūrė net 120 kanklininkų.
Vėžaičių kultūros centras siekia organizuoti ir vykdyti pramogines, mėgėjų ir profesionaliojo meno veiklas, užtikrinti valstybinių, kalendorinių švenčių ir tradicinių festivalių tęstinumą.
Didžiausios tradicinės šventės – liepos mėnesį Vėžaičiuose vykstančios Oninės (rengiamos nuo 1914 m.), Volmerio vakarienė, rugpjūtį Lapiuose vykstanti Miško šventė, rugsėjį vykstanti “Avikirpio” šventė.
Kultūros centre veikia įvairūs kolektyvai, kurie aktyviai dalyvauja renginiuose ir pristato tiek tradicinę, tiek dvarinę, tiek šiuolaikinę kūrybą: vaikų kanklių ansamblis „Girelė”, suaugusiųjų kanklių ansamblis „Jovaras” (vad. R. Pozingienė), šokių studija „Karuselė” (vad. I. Sutkienė), Vokalo studija (vad. D. Šilinskienė ir A. Dragūnas), Dvaro Teatro studija. Šiuo metu kultūros centro kolektyvuose yra apie 150 saviveiklininkų.
Net keturiems Vėžaičių kultūros centro meno kolektyvams Lietuvos nacionalinis kultūros centras yra suteikęs II meninio lygio kategoriją. Tai svarbus įvertinimas, nes visame Klaipėdos rajone kategorija suteikta tik 15 kolektyvų. Du kolektyvai („Girelė” ir „Karuselė”) vykdo veiklas NVŠ akredituotose programose.
Visi kolektyvai aktyviai dalyvauja vietos bendruomenės ir regiono renginiuose, festivaliuose, šventėse, projektuose, konkursuose, yra nuolatiniai Lietuvių, Moksleivių Vakarų regiono dainų švenčių dalyviai.
Vėžaičių dvaras – vienas seniausių išlikusių Klaipėdos rajono dvarų, susiformavęs XVIII amžiaus pradžioje. Ilgiausiai – beveik tris šimtmečius – jis priklausė Volmerių giminės grafams, kurie paliko ryškų pėdsaką vietos istorijoje. Dvaras vystėsi kaip ūkio ir kultūrinis centras, o jo aplinkoje klestėjo žemdirbystė, gyvulininkystė ir amatai.
Pirmasis dvare rezidavęs savininkas buvo Kazimieras Volmeris, kuriam dvarą skyrė pats Stanislovas Augustas Poniatovskis, paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius. Nuo šio momento dvaras beveik tris šimtmečius priklausė Volmerių giminės grafams, kurie paliko ryškų pėdsaką vietos istorijoje.
Dvarą ribojo Baltieji ir Raudonieji dvaro vartai ir per visą dvarvietę buvo nusidriekusi liepų alėja, kuri ir šiandien mena laikus, kai po dvarą ponai važiuodavo karietomis.
Kazimieras Volmeris tapo vienu svarbiausių rėmėjų statant seniausią Telšių vyskupijos šventovę Vėžaičiuose – Šv. Kazimiero bažnyčią, kurios iškilimą ženkliai finansavo iš savo lėšų. O interjeru rūpinosi ir bažnyčios vidų įrengė jo sūnus Leonardas Volmeris.
Kazimiero sūnus Leonardas Volmeris bei vėliau jo sūnus Edvardas Volmeris itin prisidėjo prie dvaro augimo – jų valdymo laikotarpiu dvaro ūkis buvo smarkiai išplėstas, modernizuotas ir sustiprintas. Leonardas pradėjo ūkio plėtrą, o Edvardas ją tęsė ir dar labiau sustiprino dvaro ekonominę galybę: plėtė žemdirbystę, gyvulininkystę, statė ūkinius pastatus bei plėtė infrastruktūrą.
Dvarvietėje išliko ir svirnas – vietinių vadinamas magazinu – kuriame kadaise buvo laikomi grūdai ir kitos atsargos, taip pat modernios to meto karvidės, išsiskiriančios tuo, kad jų grindys buvo grįstos ąžuolinėmis trinkelėmis, suteikusiomis pastatui tvirtumo ir išskirtinumo.
Viena ryškiausių dvaro istorijų yra susijusi su 1883 metais žuvusiu grafu Edvardu Volmeriu. Pasakojama, kad vieną dieną, apžiūrinėdamas ūkį, Edvardas buvo mirtinai subadytas įsiaudrinusio jaučio. Šis tragiškas įvykis giliai sukrėtė šeimą, todėl dvaro teritorijoje buvo pastatyta nedidelė koplyčia, skirta jo atminimui.
Be koplyčios, dvaro teritorijoje buvo ir mauzoliejus (vietinių vadinama grabulka) – nedidelė laidojimo vieta, kurioje buvo palaidoti keli Volmerių giminės nariai. Bėgant metams mauzoliejus sunyko – sovietmečiu jis buvo išdraskytas, išplėšti metaliniai karstai, o iki mūsų dienų išliko tik pavienės detalės ir raudonos plytos, menančios stovėjusį pastatą. Vis dėlto vietos gyventojai dar mena, jog čia kadaise buvo garbinga dvaro savininkų amžinojo poilsio vieta.
XIX amžiuje dvaro teritorijoje iškilo svarbūs ūkio pastatai. Vienas žymiausių – spirito varykla (bravoras), kurioje buvo gaminama degtinė bei brandinamas alus, vėliau šiame pastate veikė ir pieninė. Šalia atsirado ir neogotikinio stiliaus arklidės, pastatytos apie 1908 metus – tai vienas įspūdingiausių iki šiol išlikusių dvaro pastatų. Šiandien jos pritaikytos Vėžaičių kultūros centro veiklai.
Parkas su dvaro pastatais buvo atnaujintas XX a. viduryje, o 1986 m. jam suteiktas vietinės reikšmės gamtos paminklo statusas. Anksčiau į dvarvietę per parką vedė tanki liepų alėja. Parkas mišraus išplanavimo, įrengtas vakarinėje gyvenvietės pusėje, prie Skinijos upelio.
Vėžaičių dvaras pripažintas architektūrinės ir istorinės vertės kultūros paveldo objektu. Kultūros paveldo registre yra įrašyti keli dvaro ansamblio statiniai: jėgerio (medžioklės, prižiūrėtojo) namas, arklidės, ūkinių pastatų kompleksas (karvidė, svirnas), pietiniai („baltieji“) ir šiauriniai („raudonieji“) vartai bei koplytėlė.
2012 m. restauruotos arklidės atgavo savo istorinę išvaizdą, o 2024 m. jos vėl sulaukė dėmesio – fasadas buvo perdažytas ir sutvarkytas pagal paveldosaugos reikalavimus.
Šiandien Vėžaičių dvaras vėl pilnas gyvybės – čia veikia kultūros centras, biblioteka ir senelių globos namai. Pastaruosius 2019 m. sutvarkė UAB „Alkanta“ direktorius Antons Kontautas, sukūręs senjorams komfortišką ir ramią aplinką. Nors iki šių dienų išliko tik dalis dvaro ansamblio, išsaugoti pastatai ir senasis parkas vis dar alsuoja dvaro dvasia ir primena apie reikšmingą Volmerių giminės istoriją šiame krašte.
Įsikūrė 1957 m. liepos 16 d., o klubas-skaitykla buvo jau nuo 1947 m. gruodžio 1 d. Nuo 1947 m. iki 2010 m. kultūros namuose dirbo 83 darbuotojai. Iki 1985 m. buvo labai didelė darbuotojų kaita. Choreografiniai kolektyvai Vėžaičiuose buvo trumpalaikiai, nepastovūs, kadangi trūko tos srities specialistų. Kiek ilgiau gyvavo 1955 ̶ 1958 m. jaunimo tautinių šokių ratelis, vadovaujamas J. Čiutienės).
1958 m. direktoriumi dirbo Žutautas Kasparas. Pastatė Žemaitės „Piršlybas“ ir „Tris mylimas“, ruošė intermedijas, važinėjo po aplinkinius kolūkius. Vėžaičių choras dalyvaudavo vietinėse šventėse ir respublikinėse apžiūrose. 1975 m. Vėžaičių choras važiavo į Vilnių, Dainų šventę. 1968 ̶ 1977 m. chorui vadovavo Romas Dargis. Geru žodžiu minima meno vadovė Edita Bukolytė, kuri dirbo 1979 ̶ 1982 m. Priklausomai nuo darbuotojų specializacijos kito ir kultūros namų veikla. Kai būna gerų, savo darbą mylinčių vokalistų, tada paruošiami chorai ir ansambliai šventėms, kai geri teatralai – būna geri spektakliai, kuriasi klojimo teatras, vyksta aktyvus teatrinis gyvenimas. Nuo 1978 m. iki 1988 m. Maciuičių etnografinis ansamblis, vad. Cezaros Andrijauskienės, dalyvavo koncertinėje veikloje ir Dainų šventėse, respublikinėse etnografinių ansamblių apžiūrose Rumšiškėse.
1985 ̶ 1986 m. Vėžaičiuose vyko teminės vakaronės, kurias rengdavo kolektyvai: mokytojų, vaikų darželio, mokslininkų, agronomų, gyvulininkystės darbuotojų, mechanizacijos padalinio.
1985 ̶ 1987 m. vyko vakarai–portretai žymiems Vėžaičiuose dirbantiems žmonėms jubiliejų proga: A. Dirvonskui, S. Dirgėlai, D. Sadauskienei, S. Lukauskui, V. Knašiui, V. Grykšui.
Režisierius Vincas Andriuška 1987 ̶ 1988 m. statė spektaklius ir vadovavo klojimo teatro statybai.
Režisieriai Targanskiai ̶ Rimvydas ir Eglė, statė savo diplominius darbus, kai baigė režisūros studijas konservatorijoje. Kai režisiere dirbo mokytoja Lidija Meižienė, pagyvėjo teatrinė veikla: E. Ignatavičiaus „Sidabrines skyrybas“ – 10 kartų rodė rajono kaimuose, dalyvavo Skuode rengtoje „Pastogės“ šventėje, Klaipėdoje bibliotekos salėje, Liepojoje, Lietuvių bendruomenėje. Spektakliai „Kuprotas oželis“,„Trys mylimos“ taip pat buvo sėkmingai parodyti ne vieną kartą. Kartu buvo statomi ir vaikų kolektyvo spektakliai: „Dainuojantis ir šokantis mergaitės vieversėlis“ (V. Andriuška),„Spyruoklinis kareivėlis“,
„Raudonkepuraitė“,„Vėjo botagėlis“,„Kiškių nuotykiai Naujųjų belaukiant“(L. Meižienė),„Fėja ir ledinukas“,„Skruzdėlė Atsiskyrėlė“,„Sviedinukas Greituoliukas“,„1 nykštukas ir 7 snieguolės“,„Kaip kiškis vilko namus saugojo“(A. Slušnytė). 2009 m. Vėžaičių kultūros centre susibūrė teatro mėgėjų grupė, kurios pirmasis spektaklis – R. Kaškausko „Vaiduokliai vienkiemyje“.
Girininkų kultūros namuose teatro mėgėjos 2010 m. suvaidino pirmą spektaklį „Laimės beieškant“ pagal I. Ostrovskio ir Žemaitės kūrinius (vadovavo renginių režisierė E. Selskienė).
1994 m. pradėjo dirbti choreografė Ingrida Sutkienė. Energinga vadovė subūrė 36 vaikų, norinčių šokti, būrelį. Dabar šokių kolektyvas „Karuselė“ turi parengęs įvairias programas – nuo liaudiškų šokių iki avangardinių, dalyvauja renginiuose, konkursuose, festivaliuose, laimi prizines vietas. Vilniuje dalyvavo „Mažųjų žvaigždžių valandoje“ ir tapo prizininkais. 2009 m. dalyvavo Palangoje, linijinių šokių festivalyje „Draugystės tiltas-09“. Šilalėje reprezentavo Klaipėdos rajoną šokių festivalyje, skirtame Lietuvos Tūkstantmečiui. Didelis koncertas vyko 2009 m. gruodžio 18 d. kolektyvo 15 metų gyvavimo sukakčiai pažymėti. Kolektyvo pasveikinti atvyko šokėjai iš Juodkrantės, Klaipėdos, Veiviržėnų, Gargždų.
Mūsų kultūros centras dalyvauja projektinėje veikloje: organizuoja vaikų vasaros poilsio stovyklas, rengė plenerus vaikams su dailininkais – E. Malinausku, D. Žalnieriute, J. Vosyliumi, R. Lūšimi. Kviesti dizaineriai, liaudies meistrai, vykdyti mokymai – vėlimo iš vilnos, pynimo iš žilvičių. Dailės klubas, kuriam vadovavo Nomeda Jokubaitienė, vykdė projektus, mokymus vasaros metu.
Buvo dalyvaujama profesionalios muzikos sklaidos projektuose „Pavasario gaida“,„Metų laikų rapsodijos“.
Buvo vykdomas projektas su turizmo agentūra „Klaipėdos Mėja“, kurio metu kultūros centre lankėsi svečiai iš kruizinių laivų, iš Anglijos ir JAV. Jie buvo supažindinami su tremties istorija, klausė tremties dainų, kurias gyvai atliko dainininkės: M. Mockienė, Z. Jurgaitienė, G. Urbienė. Turistai susipažįsta su dvaro istorija, pažiūri vaikų dailės klubo temines darbų parodas.
Kadangi esame dvaro teritorijoje ir įsikūrę grafų Volmerių arklidėse,dažniausiai užsukusius turistus supažindiname su istorija, pavedžiojame po dvaro teritoriją.
Pagal etninės veiklos projektą esame surinkę medžiagą apie Vėžaičių mokytojus Joną ir Danutę-Domicelę Sadauskus. Turime ekspozicijoje jų asmeninių baldų,daiktų,laiškų, mokytojos įdainuotą CD.
Kultūros centre yra du dainuojantys kolektyvai. Tai pagyvenusių žmonių (senjorų) – „Vaivorykštė“ ir estradinės muzikos jaunimo kolektyvas „Svajonė“. Jiems vadovauja Jurijus Šeršniovas.
Nuo 1914 m. Vėžaičiuose vyksta Oninių atlaidai. Su šia bažnytine švente susijusi ir metų šventė seniūnijos žmonėms. Tada vyksta koncertai, gegužinės, parodos, varžybos. Tai lyg metų veiklos ataskaita, pristatoma plačiai auditorijai iš visos Lietuvos, o šiandien ši šventė tampa proga sugrįžti net ir toli gyvenantiems tautiečiams. Šiai šventei surengti buvo rašomas projektas „Atkelkime plačiai vartus“, kurį finansavo Klaipėdos rajono savivaldybė ir rėmėjai.
2009 m. balandžio 1 d. įsteigtas Vėžaičių kultūros centras, kuriam 2009 m. liepos 1 d. pavaldūs tapo Lapių, Girininkų ir Tilvikų kultūros namai.
Previous
Next